Mūsų gyvenimuose kartais ateina periodai, kuriuos vadiname juoduoju etapu. Tai laikas, kai visose gyvenimo srityse – ir šeimoje, ir darbe – nesėkmės pilasi viena po kitos, viskas aplink griūva ir krinta iš rankų. Jei tai tęsiasi pakankamai ilgai, tai lauk ir rimtų problemų su sveikata.
IŠ TAMSOS Į ŠVIESĄ
Tai buvo laikas, kai darbas neteikdavo man nė menkiausio džiaugsmo. Reikėdavo save ilgai įkalbinėti, kad padaryčiau ką nors naudingo, už ką mokės atlyginimą – priešingu atveju, mane paprasčiausiai būtų atleidę. Mano depresija buvo tokia gili, kad net supratimas, jog turiu auginti ir išlaikyti du savo vaikus, menkai veikė.
Santykiai su vyru buvo siaubingi. Jo nepagrįstas pavyduliavimas pasiekė epogėjų. Jei jis mane pamatytų tiesiog maloniai bendraujant su kitu vyru, tai tiesiogine to žodžiu prasme, galėtų užmušti. Vyrui labai nesisekė rasti darbą, o aš, nepaisant savo depresijos, uždirbdavau daug pinigų. Tiesa, leisdavau aš juos daugiausia savo malonumams – visai be džiaugsmo ir be naudos šeimai.
Maža to, kad visas pasaulis man buvo nemielas, iškilo ir rimtos problemos su dukra. Jai prasidėjo labai keisti regėjimai. Ji tarsi iškeliaudavo į kažkokį nesuprantamą pasaulį ir ten išgyvendavo labai neįprastas būsenas. Ji prašė manęs pagalbos, bet aš nežinojau, ką daryti, nes gydytojai pripažintų ją nenormalia, o ir to fakto, kad egzistuoja kitas, moksliškai neįrodytas pasaulis, aš nepripažinau.
Niekada savęs nepriskirdavau giliai tikintiems žmonėms, nors augau šeimoje, kur, nepaisant tarybiniais metais buvusių draudimų, buvo švenčiamos visos religinės šventės. Vaikystėje buvau krikštyta ir priėmiau pirmąją Komuniją. Prisimenu save kokių dešimties metų, kai užsilipus ant aukštų namo laiptų, nuo kurių galėjau matyti kitą mikrorajono dalį, išsidėsčiusią ant kalvos už upės, labai dažnai prašydavau Dievulio, kad jis padėtų ir kad mūsų namuose įsiviešpatautų taika. Bet viskas buvo veltui…
Mes visi (o tai – trys šeimos), gyvenome pas senelį. Vyras kartais užgerdavo keletą savaičių, o kartais ir ilgiau. Aš mačiau, kaip rimtai geriantiems sukildavo baltoji karštinė, žinojau visus jos požymius. Namie vykdavo nesibaigiantys barniai. Kartais iki dvyliktos nakties tekdavo klausytis girto patėvio keiksmų ir pretenzijų. Mokytis gyvenant tokiose sąlygose buvo labai sunku. Patėvis galėdavo pragerti visus savo pinigus ir tada visi trys turėdavo išgyventi iš mamos – valstybės tarnautojos – mažos algos ir vos sudurdavom galą su galu. Bet kaip beprašiau Dievo, mažai kas keitėsi, o mokykloje vykdavo ateizmo pamokos ir aš visai nustojau tikėti, nes stebuklas mano gyvenime neįvyko.
…Bet žmogus turi kuo nors tikėti! Ir štai, kai atėjo labai sunkus laikotarpis, o stipraus tikėjimo Dievu nebuvo, pradėjau ieškoti pagalbos pas būrėjas ir ezoterikus, nes laukiau, kad jie mane pradžiugins ir pasakys, kad viskas, kas bloga labai greitai pasibaigs ir prasidės geresni laikai. Kokių tik patarimų ir istorijų aš neišgirdau! Jei visada būčiau dariusi taip, kaip man tada patarinėjo, tai nemanau, kad dabar galėčiau rašyti apie savo permainas.
Problemos su dukra mane, kaip motiną, labai stipriai sujaudino ir pažadino. Turėjau išsikapstyti iš dvejus metus trukusios depresijos, nedelsiant imtis kokių nors priemonių ir daug ką keisti savo gyvenime, nes mergaitę kankinę regėjimai man buvo kaip aliarmas. Intuityviai žinojau, kad jei kreipsiuos į daktarus, ją pradės gydyti vaistais ir galėjo net paguldyti į psichiatrinę ligoninę. Motinos intuicija man sakė, kad reikia ieškoti kažkokių nestandartinių sprendimų. Tikriausiai, kai žmogus pats sau kažką labai tvirtai ir besąlygiškai nusprendžia, tai įvykių grandinė pradeda dėliotis taip, kad būtinai ateina pagalba. Pradeda užklysti mintys, atvedančios į teisingą sprendimą ir išeitį iš, atrodytų, beviltiškos situacijos.
Man patarė nueiti į vieną pravoslavišką cerkvę ir paprašyti tėvelio Piotro pagalbos. Nepraktikuojančiai katalikei eiti į cerkvę? Tai buvo problematiška, nes man buvo „įskiepyta“ mintis apie religijų ir net Dievų skirtingumą. Bet neturėjai pasirinkimo – nuėjau. Tai buvo pradžia, pirmas žingsnis į permainas, kurios laukė mano šeimos ateityje. Daugiau nei metus vaikščiojau į cerkvę sekmadieniais ir meldžiausi, kaip priklauso, po keturias valandas. Kartais, jei pavykdavo, ateidavau pasimelsti ir šeštadieniais, ir net darbo dienomis pietų pertraukos metu. Klausydavau tėvelio pamokslų, bet pastebėdavau, kad žmogiškosios silpnybės jam taip pat nesvetimos, kad tam tikras situacijas jis vertina labai subjektyviai. Man norėjosi kažko daugiau…
Tikriausiai, skaitytojas dabar tikisi frazės „ir štai nutiko stebuklas – viskas susitvarkė“. Cerkvės lankymą ir tai, kad vėl pradėjau melstis, iš tikrųjų galima laikyti stebuklu, bet situacija su dukterim negerėjo. Pradėjau skyrybų procesą, kuris tęsėsi ilgiau nei dvejus metus. Po skyrybų mes su vyru buvom priversti gyventi viename bute. Laisvu laiku pradėjau daryti tai, apie ką seniai svajojau, užsiimti tuo, kas teikdavo džiaugsmą. Iš naujo atradau muzikos ir knygų pasaulį. Mano vidinė būsena pradėjo keistis ir tai, žinoma, teigiamai atsiliepė vaikų savijautai. Atsirado naujo draugai ir nauji interesai.
Nežiūrint į nieką, aš labai stengiausi pasikeisti: pradėjau daugiau laiko skirti vaikams, mažiau laiko leisdavau darbe ir daugiau namuose. Ir štai kartą, kai svečiavausi pas draugus, man pasiūlė paskaityti knygą, kurioje buvo aprašomas Himalajų mokytojų gyvenimas. Ji buvo labai įdomi, bet skaitėsi negreitai, daug ką reikėdavo permąstyti, nes tai, kas buvo parašyta, stipriai skyrėsi nuo visuomenės primestų šablonų ir visai naujai vaizdavo pasaulį ir jo tikrąsias vertybes.
Atsirado didžiulis noras rasti tikrą Mokytoją. Bet faktas, kad jo ieškoti reikės Himalajuose manęs nedžiugino, nes tuo metu tai buvo neįmanoma finansiškai. Bet ilgai laukti neteko. Praėjo maždaug keturi mėnesiai ir aš sužinojau, kad į Maskvą, į susitikimą su Mokytoju, ruošiasi vykti grupė žmonių. Bet kai sužinojau, kokie žmonės vyksta, nusprendžiau, kad nesu verta tokio susitikimo, nes dauguma tų žmonių dvasingumu domėjosi jau seniai, o aš šia kryptim ėjau tik pirmuosius žingsnius. Galiausiai išėjo taip, kad išvažiavau su jais. Daug kas buvo nauja, o kai kas ir nesuprantama.
Dėliojosi nuostabi įvykių grandinė: iš pradžių katalikė pradėjo vaikščioti į cerkvę ir melstis taip atsidėjusiai, kad kartais net pajusdavo norą išeiti į vienuolyną – stabdė tik vaikai; vėliau – susitikimas su Mokytoju Maskvoje, o pats jis – iš Indijos… Jei Dievas apgaubia malone, mūsų gyvenime vyksta stebuklai, nors ne visada sugebame tai suprasti.
Pirmo asmeninio susitikimo su Mokytoju metu jis pasakė, kad aš pas jį važinėsiu ir davė mantrą… Jo žodžiai pasitvirtino ir aš iš tikrųjų pradėjau važinėti į Maskvą, klausyti jo satsangų, eiti daršano. Klausiau ir stengiausi įsidėmėti, koks turi būti žmogus, ką ir kaip mes turime daryti, kad eitume dvasingumo link, kodėl atėjome į šį pasaulį ir kokia tikroji mūsų paskirtis.
Kai man buvo labai sunku, norėjosi pokyčių gyvenime. Bet klausydama satsangų pradėjau suprasti, kad pasikeisti turi ne buvęs vyras, ne darbas, ne giminaičiai, o visų pirma – aš pati. Ir aš labai stengiausi pasikeisti. Tai buvo labai sudėtinga, nes tam, kad pasikeistum, nepakanka klausyti Mokytojo satsangų, bet reikia ir pripažinti, kad turi trūkumų ir kasdien su jais dirbti.
Atvažiuoti pas Mokytoją iš kitos šalies, o dar ir turint finansinių sunkumų, ne visada buvo paprasta. Bet kai atsirasdavo stiprus noras, tai visada atsirasdavo ir galimybė: tai rasdavau seniai juodai dienai pasidėta ir pamirštą atsargą, tai premiją gaudavau ar, galiausiai, labai racionaliai paskirstydavau turimą biudžetą. Tikriausiai didžiausias stebuklas buvo tai, kad ir mano vaikai kartą nuvažiavo su manim į susitikimą su Mokytoju, o svarbiausia – dukra, turėjusi didelių problemų, pasveiko ir puikiai baigė mokyklą.
Dabar mes vėl visi drauge ir ne šiaip esame viename bute, bet gyvename pilnavertį šeimyninį gyvenimą. Man labai padėjo Mokytojo patarimai. Tiesa, viskam reikia kantrybės, noro ir nuolatinės praktikos. Nors vyras pats nevažinėja pas Mokytoją į Maskvą (bet buvo susitikęs su juo gimtajame mieste), matydamas mano vidinius pokyčius, tolerantiškai vertina mano keliones. Negaliu pasigirti, kad dabar santykiuose viskas nuostabu ir kad gyvenu pasišvilpaudama. Ir dabar susiduriame su rimtomis problemomis, bet man jos nebeatrodo tokios neišsprendžiamos, o situacijos nebeatrodo tokios beviltiškos, nes aš žinau – su manim yra Mokytojas, kuris visada patars arba duos raktą sprendimui.
Prisimenu laikus, kai bendraudavau su ezoterikais ir būrėjomis, tai, ką jie man sakė apie mano ateitį, mano gyvenimo perspektyvas, kaip įtikinėjo, kad mes su vyru dėl poliarinių skirtumų, planetų išsidėstymo ir t.t. negalime būti kartu. Matau, kas įvyko iš tikrųjų. Dabar užtikrintai galiu pasakyti, kad jie labai klydo, nes su Guru Dži pagalba viskas pasikeitė. Dabar mes su vyru ne tik gyvename po vienu stogu, bet ir sugebėjome pagilinti mūsų jausmus ir pakylėti juos į naują lygį. Keisdamasis viduje, žmogus keičia ir aplinkinį pasaulį, bet tam jis turi nemenkai pasistengti, o svarbiausia – nesustoti ties tuo, kas pasiekta. Jokie pasiekimai man neateina greitai ir lengvai, bet svarbiausia, kad jie įvyksta!
Nenustoju stebėtis, kaip Mokytojas, nekalbėdamas apie mano ateitį, niekada neminėdamas detalių, ką reikia daryti, vis tik padeda rasti tinkamą sprendimą. Tiesa, visada reikia kartoti mantrą arba Dievo vardą, kurie valo kelią į Mokytojo skleidžiamą šviesą. Jis visada yra šalia, padeda ir saugo, tik reikia panorėti tai pamatyti. Labai svarbu visų nuopelnų neprisiskirti sau. Tik praėjus metams gali suprasti, ką reiškė tada Mokytojo pasakytas žodis, kad nebuvo nei gerų, nei blogų situacijų, o visur buvo gyvenimo pamokos ir begalinė Dievo malonė. Būtent sunkiais momentais ir gyvenimo periodais supranti, kad tie etapai, nežiūrint į didžiulę kančią (dėl nežinojimo), buvo patys vertingiausi gyvenime.
