Mano supratimas apie dvasinį gyvenimą buvo pilnas mitų – buitinio supratimo apie tai, kas ir kaip turi vykti su manimi, ką aš turėčiau jausti ir galvoti, ko turėčiau norėti ir ką rinktis… Žinoma, šių mitų turiniui įtaką darė perskaitytos dvasinės literatūros knygos, girdėtos paskaitos, pasakojimai ir pažįstamų įspūdžiai – daugybė įvairių ir net prieštaringų aiškinimų. Tvirti mitai buvo sukaustę ir mano įsivaizdavimą apie Dvasinį Mokytoją – kas jis, ką jis duoda, kaip vyksta susitikimas su juo ir ką jis reiškia žmogaus gyvenime.
Kai tai įvyko mano gyvenime – kai aš sutikau Dvasinį Mokytoją – prasidėjo tai, ko tikėjausi mažiausiai: mane kaustę mitai pradėjo tirpti ir nykti. Aš gerai „žinojau“, kad Dvasiniai Mokytojai – tai seni, žili, barzdoti išminčiai. Pasirodo, – nebūtinai… Aš taip pat „žinojau“, kad Dvasinių Mokytojų reikia ilgai ieškoti: klajoti po tolimas šalis, perlipti kalnus ir perkirsti dykumas. Ir kuo tolimesnės bus šalys, kuo aukštesni bus pereiti kalnai, tuo, reiktų manyti, daugiau vilties ir kad Mokytojas bus „tikresnis“… Pasirodo – NE!
Pasirodo, meilė neturi amžiaus, o tikrosios žinios nebūtinai slypi po tam tikra išore… Pasirodo, tikroji kelionė matuojama ne kilometrais, o tikrosios pastangos pasireiškia ne tik kylant į kalnus ir skrodžiant dykumas, bet ir stropiai bei sąžiningai atliekant savo pareigas kasdieniame gyvenime…
Pirmą kartą pas Mokytoją aš važiavau „atsitiktinai“, su grupe „ieškotojų“. Vieni jų ieškojo sveikatos, kiti troško įgauti įvairių dvasinių jėgų, treti – tiesiog norėjo rasti vidinę ramybę. Aš nežinojau, ko tikėtis ir nežinojau, kaip atsakyti į klausimą, ko gi aš ieškau?… Ir vėl gi mane persekiojo mitai: rimti dvasingi žmonės daug skaito ir žino, kaip elgtis prie Dvasinio Mokytojo, apie ką jo klausinėti, tikri ieškotojai tiksliai žino, ko jie siekia ir ko pasiekia…
