Pasakoja Jūratė V.
Gyvenimas prieš ir po
Bandau prisiminti savo gyvenimą seniau, tada, kai dar nebuvau sutikusi Mokytojo. Ką geriausiai pamenu – tai, jog niekada nebuvau optimistė ir dažniausiai trūko pasitikėjimo savimi. Nuo pat mažų dienų buvau apsupta artimųjų meilės ir dėmesio, visada jaučiau palaikymą. Viskas atrodė gražu ir gera, tačiau, kaip dažnai būna, kažko trūko.
Studijuodama sutikau nuostabų žmogų, sklidiną optimizmo, žmogų, kuris leido man patikėti savimi, suteikė nepaprastą jausmą – meilę tarp moters ir vyro. Šis vaikinas yra mano vyras ir mano vaikų tėtis. Sukūrėme savo šeimą iš didelės meilės ir kitų tyrų jausmų vienas kitam. Ilgą laiką gyvenome tik dviese, bandydami tapti ne atskirais dviem žmonėmis, bet laisvais žmonėmis vienoje šeimoje. Kai pajaučiau, jog subrendau dideliam iššūkiui – susilaukti dar vieno Žmogaus šeimoje – į mūsų dviejų ratą nusileido dar viena siela, pirmasis sūnus. Taip mes tapome šeima.
Gyvenimas buvo nuostabus, bet kartu ir pakankamai sunkus. Po keleto metų mūsų trijulę papildė kitas sūnelis. Atrodo, ko ir norėti: du vaikai – sveiki, gražūs, laimingi, vyras – mylintis ir mylimas, buitis – sutvarkyta, ir panašiai. Bet jaučiau, kad mano gyvenime kažkas yra ne taip…
Prasidėjo krizė šeimoje, buvo daug nusivylimo, daug barnių, daug nepateisintų lūkesčių, o įsivaizduojamo kasdienio gyvenimo kokybės kartelė buvo iškelta pernelyg aukštai. Mane užpuolė niūruma. Ne kartą galvojau apie skyrybas, ne kartą tai siūliau ir vyrui. Gerai, kad mano vyras buvo blaivaus proto ir nepasidavė tuometinėms mano provokacijoms. Kildavo dar ir aštresnių minčių. Nuolat galvoje sukosi tokie klausimai, kaip: o kas gi yra gyvenimo prasmė? Ko gi aš noriu šiame gyvenime? Ko aš siekiu? Koks tikslas gyventi? Taip ir gyventi toliau, nematant gyvenimo džiaugsmo? Taip ir plūduriuoti gyvenimo vandens paviršiuje? Jokios perspektyvos nemačiau, optimizmo nebuvo širdyje nei lašo. Vyro tiesiog negirdėjau – nei ausimis, nei širdimi.
Ir štai tada prasidėjo kažkas visiškai naujo ir nepatirto. Aukštesnės pasaulio jėgos pradėjo dėlioti mano gyvenimo mozaiką. Pradžioje keitėsi mano paprasti gyvenimiški procesai, tokie kaip: darbas, nauji žmonės mano aplinkoje,… Ir tik vėliau pastebėjau, kad tai toli gražu tik visų mano vidinių ir išorinių pasikeitimų pradžia. Pasikeitimai vyko ypač sklandžiai, nepatyriau didelio streso, o dabar žiūrėdama atgal galvoju, kad tuomet jaučiausi kaip marionetė, kurios rankas ir kojas judina Kažkas kitas iš išorės. Savo pirmąjį darbą, kuriame galvojau ir pasensiu, pakeičiau per 2 savaites. Dar per kitą savaitę iš naujos darbovietės išėjo tik prieš kelias savaites įsidarbinęs specialistas, o jį pakeitė kitas darbuotojas, kuris tiesiogine prasme ir nuvedė pas mano Dvasinį Mokytoją. Šios kelios paminėtos darbo keitimo ir naujo darbo pradėjimo smulkmenos (pakeitimo laikas, naujo bendradarbio sutikimas) atrodo keistai neįtikėtinos, tačiau tik iki to momento, kai pamatai, kad visas šis procesas baigėsi tokiu nepaprastu atėjimu pas Guru Dži.
Turėčiau parašyti, kad iki susitikimo su savo gyvenimo Mokytoju aš nebuvau „ieškotoja“, nesiblaškiau po skirtingas tikėjimo konfesijas, neieškojau, kur yra Dievas ir ar jis tikrai yra. Mano tėvų šeima nebuvo praktikuojantys katalikai. Nebuvo kalbama apie Dievą, nebuvo meldžiamasi ar lankomasi bažnyčioje. Tačiau buvo pojūtis, kad visi šeimyniškiai tyliai širdyse tiki Likimu, kita galingesne Jėga, reguliuojančia mūsų gyvenimą. Aš taip pat ilgą laiką tiesiog nemąsčiau, yra Dievas ar jo nėra. Tik kelios akimirkos privertė tiesiog nematoma ranka prisiliesti prie moksliškai „nepaaiškinamų“ dalykų, po kurių supratau, kad tikrai virš žmogaus yra “Kažkas” aukščiau ir galingiau. Labiausiai į atmintį įsirėžė viena iš tokių akimirkų prie jūros. Vaikštant pajūriu visa šeima ieškojome gintariukų, tačiau niekas neradome. Mano galvoje skambėjo vaikiška maldelė angelui sargui, prašymas surasti bent vieną gabaliuką gintaro. Linksmiausia buvo tai, kad vyras buvo visiškai įsitikinęs, kad tas pajūrio ruožas yra be jokių gintarų, aš tuo metu kažkokiu nepaaiškinamu būdu pasilenkiau prie smėlio ir nuo jo pakėliau puikų gabaliuką gintaro!
Ir štai nuėjau į pirmą susitikimą su Guru Dži, žiūrėjau į jį ir tiesiog jaučiau, kad aš esu ten, kur ir turiu būti! Būsiu atvira, vien tik iš bendradarbės pasakojimų negalėjau susidaryti jokios nuomonės, apie kokį Dvasinį Mokytoją kalbama ir ką tai apskritai reiškia. Buvau pilna baimės, o gal tai sekta?… Tad į pirmą susitikimą su Mokytoju kartu pasikviečiau eiti savo mylimą vyrą, kurio nuomonę šiais klausimais labai vertinau. Tikslas buvo vienas – lai jis taip pat pasiklauso, pamato ir pasako, ar tai tikrai nėra sekta, ar tikrai nieko tokio, jeigu eisiu į asmeninį susitikimą su Guru Dži. Vyras ėjo kartu su manimi, o išėjęs iš susitikimo pasakė, kad jis nieko blogo nemato, kad Mokytojas kalbėjo apie amžinas vertybes, gražius gyvenimo aspektus. Taip gavau savo svarbiausio žmogaus pritarimą!
Tada ir prasidėjo mano kitas gyvenimo etapas. Baigėsi niūrumas, supratau, kad jau išlipau iš tos duobės, viskas pradėjo eiti į priekį. Pagrindinis uždavinys tapo išmokti gyventi santarvėje su savimi, su vyru, su vaikais ir su visais aplinkiniais žmonėmis. Pradžia nebuvo labai lengva, kadangi nesinorėjo eiti dvasinio atradimo keliu be vyro supratingumo ir palaikymo. Man norėjosi ir reikėjo ne tik žinojimo, kad sutikau savo Dvasinį Mokytoją, bet ir susitikimų su juo. Tuo pačiu vyras nerimavo ir baiminosi, kad gali mane prarasti. Teko daug kalbėtis, ginčytis, įsiklausyti į vienas kito vidų, poreikius ir ieškoti bendro sprendimo. Šiuo metu vyras nėra „aktyvus“ mokinys, tačiau neprieštarauja mano bendravimui su Guru Dži, palaiko ir pats pastebi mano pasikeitimus.
Be to, šeima taip pat turėjo fantastišką galimybę susitikti su Mokytoju. Vyras išsiaiškino bent dalelytę klausimų, kurie jam kėlė nerimą dėl manęs, mano dvasinio gyvenimo ir mūsų šeimyninio gyvenimo. Abu buvome palaiminti Aukščiausios Jėgos bendram gyvenimui. Mūsų vaikai žino, kad tai „mamos Mokytojas“, vyresnėlis sūnus džiaugiasi kiekvienu mūsų abiejų pokalbiu apie Mokytoją, apie Dievą, apie gyvenimą.
Aš pati džiaugiuosi savo gyvenimu! Viskuo! Netgi tada, kai būna sunkesnių periodų, neleidžiu sau „paleisti vadelių“ ir pulti liūdėti ar graužtis – bandau save kontroliuoti galvodama, kad ir šis sunkesnis laikotarpis praeis. Tik Mokytojo suteiktų Žinių pagalba galiu pradėti save kontroliuoti, galiu nepykti ant vyro už kitokią nuomonę, o įsiklausyti į ją, galiu save suimti į rankas ir tiesiog vidumi pajausti, kad viskas bus gerai. Jaučiu, kad mano gyvenimas šeimoje yra tarnystė: vyrui, vaikams, pačiai šeimai. Seniau labai bijojau žodžio „tarnystė“, maniau, kad vyras ir moteris yra visiškai lygiaverčiai partneriai šeimoje ir jokios tarnystės negali būti. Tačiau dabar svarstau, kad moters darbas būtent ir yra puoselėti šeimą, auginti savo fiziškai ir dvasiškai sveikus vaikus.
Gyvenimas tampa ramesnis. Netgi po stipresnio nuomonės tarp manęs ir vyro išsakymo nebelieka tokios įtampos, kaip kad būdavo seniau. Suvokiu, kad mano gyvenimas yra šeima, kad nesiruošiu skirtis su savo gyvenimo antrąja puse, tad ar verta pykti dėl kažkokios smulkmenos ar ne tokios nuomonės, kokią aš norėčiau išgirsti iš mylimojo?
