Kartą sėdėjo Dievas visiškai pavargęs. Sukvietė jis savo pagalbininkus ir tarė:
– Su dideliu džiaugsmu sukūriau šią Visatą. Viskas čia vyksta pagal mano valią. Sutvėriau Žemę ir apdovanojau ją mažais upeliukais bei vandeningomis upėmis, kalvomis ir aukštais kalnais, akmenimis, augalais, medžiais. Galybė gyvų ir negyvų būtybių gyvena Žemėje. Ir pats unikaliausias mano kūrinys – žmogus. Sukūręs žmogų, jam įdiegiau protą, padovanojau gebėjimą galvoti, bet dabar žmogus visur mane suranda. Ką man daryti?
Dievui ištarus šiuos žodžius, jo pagalbininkai usimąstė: kaip elgtis tokioje situacijoje, ką patarti Dievui?
– Įsikurkite kitoje planetoje, – pasiūlė vienas pagalbininkas.
– Pasitelkdamas protą žmogus ras mane ir ten, – atsakė Dievas.s
– Tuomet pasislėpkite pačiame vandenyno dugne, – patarė kitas.
– Protaudamas jis ras mane visur.
Vienas išmintingiausių pagalbininkų kreipėsi į Dievą:
– O, didis Viešpatie! Sukūrėte Visatą, kurioje viskas tobula! Bet žmogaus protas… Labai gerai pažįstu žmogų ir galiu duoti jums vieną patarimą.
– Kalbėk!
– Pasislėpkite žmogaus širdyje, tuomet jis negalės jūsų pamatyti, negalės Jūsų pažinti.
– Davei man labai gerą patarimą. Taip ir padarysiu. Mano namais taps žmogaus širdis.
Laikas ėjo… Ir vėl Dievas nuliūdo.
– Pasakykit savo liūdesio priežastį dabar, – prašė pagalbininkai. – Ar žmogus nebekelia jums rūpesčių, nes negali jūsų rasti?
Ir Dievas atsakė:
– Taip, tikrai taip. Nuo to laiko, kaip apsigyvenau žmogaus širdyje, jis nebekelia man rūpesčių. Bet man vis tiek labai liūdna. Juk tarp jų yra ir labai gerų, kurie taip stipriai siekia manęs, nori mane pamatyti, bet taip pat negali. Jie – mano vaikai, aš – jų Tėvas. Aš juos sukūriau, ir jie, kol neras manęs, niekada negalės rasti visiškos ramybės, džiaugsmo ir laimės. Todėl esu toks susisielojęs.
Ir dar kartą prašneko pats išmintingiausias pagalbininkas:
– Turiu atsakymą ir į šitą klausimą. Labai gerai, kad Jūs glūdite širdyje ir žmogus negali jūsų matyti. Bet tiems, kurie iš tikrųjų siekia Jus pažinti, tiems, kurie visa siela trokšta Jūsų, reikia suteikti galimybę Jus pamatyti. Žmogui reikalinga Jūsų malonė.
– Sakyk, kaip man ją išreikšti?
– Jūs pats retkarčiais ateikite į Žemę kaip Sadguru. Ir jei pamatysite tą, kuris kryptingai Jūsų siekia ir yra vertas Jus pažinti, padovanokite jam vertingiausią iš visų turtų – meilę, bhakti. Per šią meilę žmogus galės Jus pamatyti, susijungti su Jumis.
Ir Dievas atsakė:
– Tebus taip!
Ir apdovanojo Jis žmogų savo malone, duodamas jam Sadguru. Davė jam galimybę per pakylėtą meilę Mokytojui surasti Jį.
Ir Dievas dar paklausė:
– Kai ateisiu į Žemę, ar žmonės pažins mane?
– Ne, Jūs gimsite ir gyvensite kaip paprastas žmogus. Niekas nesupras, kas Jūs esate. Tik tiems, kurie labai stipriai sieks Jus pažinti, Jūs suteiksite savo malonę ir meilę, padovanodamas bhakti. Padedant šiam jausmui, žmogus galės suprasti, kas yra priešais jį.
