Seniai seniai gyveno karalius. Jį pasiekė žinia, kad jo karalystės miške gyvena labai geras, sąžiningas ir išmintingas žmogus. Karalius daug kartų girdėjo apie jį ir vieną gražią dieną panoro su juo susitikti.
Tas žmogus buvo labai kuklus, gyveno skurdžiai ir rengėsi labai senais, paprastais drabužiais. Pasivaikščiojęs su juo po mišką ir pakalbėjęs, karalius suprato, kad šis žmogus gali būti tikrai naudingas valstybei.
Tada karalius ir tarė:
– Eime su manimi, aš noriu duoti jums darbo.
– Betgi aš esu paprastas žmogus, o jūs – karalius. Kuo gi toks paprastas žmogus gali būti jums naudingas?
– Ne, jūs – labai geras žmogus, ir aš noriu jus paskirti į aukštas pareigas, – neatlyžo karaliaus.
– Jums turbūt reikia kokio kito žmogaus, ne manęs. Aš nesu vertas tokių pareigų, – atsakė žmogus karaliui.
– Jūs esate talentingas, geras ir sąžiningas žmogus. Eime su manimi, neatsisakykite.
Žmogus sutiko ir jie išvyko į rūmus.
Karalius pastatė kitus puikius rūmus ir tarė:
– Jūs dabar imsitės darbo, kurį jums paskyriau. Gyvensite šiuose rūmuose, turėsite visus patogumus ir viską, ko tik jums prireiks.
Žmogus apsigyveno rūmuose ir ėmėsi karaliaus paskirto darbo. Bet pirmą dieną, kai tik atvyko į rūmus, nusirengęs savo drabužius, sudėjo juos į skrynią ir apsirengė tuos, kuriuos jam buvo davęs karalius.
Kiekvieną rytą atsikėlęs jis pirmiausia pažvelgavo į skrynią, kurioje gulėjo jo seni drabužiai prisimindamas: „Kas aš buvau, kai atėjau į rūmus?“ Dievo valia gavęs gerą darbą ir sulaukęs karaliaus gerumo, vis primindavo sau, kas jis buvo anksčiau.
Ilgai ir garbingai tas žmogus tarnavo karaliui ir savo tautai.
