Straipsnis apie Dvasinį Mokytoją Šri Prakaš Dži publikuotas Indijos žurnale „Pratham Pravakta“ (2017 m. gegužės mėn.)
Malda Maha Jagjos metu (meldžiamasi prie ugnies) – viena seniausių žmonijos istorijoje
Šri Prakaš Dži gimė 1970 metais gruodžio 11 Patnoje, Biharo valstijoje. Šis senovinis miestas – klestinti Paliputra – buvo imperijos sostinė. Nuo seno miestas garsėjo kaip vieta, kurioje gimsta dvasiniai šviesuliai, tokie kaip Buddha, Mahaviras, skleidę sanatanos dharmos žinią pasauliui. Sanatanos dharma (verčiama kaip „amžinasis tikėjimas“) yra religinių, filosofinių, mitologinių ir etinių nuostatų visuma. Ji atsirado Indo upės pakrantėse, kuri sanskrito kalba vadinama „Sindhu“. Pagrindinė sanatanos dharmos skleidžiama žinia – kiekvieną gyvą būtybę reikia gerbti, nes visose be išimties glūdi Dievo dalelė.
Šri Prakaš Dži šeima priklauso kilmingai kulin brahmanų giminei. Nuo vaikystės Prakašas augo sanatanos dharmos aplinkoje. Nuo pat ankstyvų dienų suvokė jos gilią prasmę ir svarbą. Jų šeimoje Vedų tradicijos ir praktikos buvo puoselėjamos iš kartos kartą. Prakašo motina buvo labai religinga moteris – ji pirmoji supažindino berniuką su induizmu. Tėvas, nors pasirinkęs inžinieriaus profesiją, niekada neapleido dvasingosios gyvenimo pusės. Tikėjimas ir pagarba religijai, kurią jis saugojo savo širdyje, tapo ir jo gyvenimo šaltiniu, ir tikslu.
Prakašo jaunystėje dauguma jaunų žmonių Indijoje siekė įgyti gydytojo arba inžinieriaus profesiją. Šios dvi galimybės buvo pasiūlytos ir Prakašui, bet jo tėvas patarė rinktis medicinos studijas. Jis matė glaudų ryšį tarp Ajurvedos tradicijos, jogos ir šiuolaikinės medicinos naujovių. O Prakašas Dži norėjo tai tyrinėti.
Bet likimas buvo paruošęs visai ką kita. Jaunuolis nusprendė siekti aukštojo išsilavinimo už tūkstančių kilometrų nuo savo gimtinės. Skaitydamas įvairius laikraščius ir žurnalus, Prakašo Dži tėvas nepraleisdavo nė vieno straipsnio apie Sovietinę Rusiją ir buvo tikras, kad geriausią išsilavinimą jo sūnus įgytų ten. Jam didelį įspūdį buvo palikę ir sovietiniai inžinieriai, su kuriais teko susidurti darbe. Taigi 1990 m. Prakašas išvyko į Rusiją – šalį, kuri greitai tapo jo antrąja gimtine, artima jo širdžiai. Studijuodamas Maskvoje jis sutiko savo būsimą žmoną, su kuria susilaukė trijų vaikų – visi jie gimė ir užaugo Rusijoje, o tai dar labiau sutvirtino ryšį su šia šalimi.
1990-ieji, be abejonės, buvo lūžio metai Rusijos istorijoje. Tas laikotarpis vadintas „perestroika“ arba pertvarkos laikais. Ilgametis stabilumas susvyravo – pradėjo rastis naujas pasaulis. Septyniasdešimt metų Rusija buvo komunistinė valstybė. Vyravo cenzūra ir ateizmas, kaip ideologijos dalis. Prasidėjus „perestroikai“ viskas, kas buvo būdinga vyravusiam režimui, sugriuvo per keletą metų. Staiga tarsi banga šalį užplūdo įvairiausi anksčiau drausti dalykai. Viskas – nuo draustų istorinių knygų iki ezoterikos mokslo – dabar tapo lengvai prieinama. Tai kėlė didelę sumaištį žmonių protuose, gyvenimas pasidalijo į praeitį, kurioje laiko tėkmė buvo aiškiai prognozuojama, ir pilną chaoso bei nežinios dėl ateities dabartį.
Ėjo jau treti Prakašo Dži studijų Maskvoje metai. Ilgainiui pradėjęs jaustis nesąs tinkamoje vietoje, jis vis labiau niro į save. Vidinės paieškos leido suvokti tikrąjį gyvenimo Rusijoje tikslą. O tas tikslas buvo dalytis su žmonėmis žiniomis, kurios jam atsiskleidžia per dvasines praktikas. Daugumai žmonių tas lūžio laikotarpis buvo labai sunkus – ir materialiai, ir emociškai. Tie, kurie anksčiau galėjo mėgautis geru gyvenimu, dabar turėjo vėl visko siekti iš naujo. Galima tik bandyti įsivaizduoti, kokių sunkumų turėjo patirti jaunas studentas užsienietis, kad užsitikrintų pajamų ir pragyvenimo šaltinį. Bet tikslas buvo didingas, todėl ir kliūčių jam pasiekti – daugiau. Nežiūrint į nieką, atsidavimas suvoktam tikslui Prakašo Dži širdyje įžiebė ryžtą ir suteikė jėgų judėti pirmyn. Jis apsisprendė palikti studijas ir atsiduoti savo pašaukimui visa širdimi. Nors gyvenimo kelyje susidurdavo su daugybe netikėtų aštrių kampų, atkakli kova davė vaisių – 1999 m. Maskvoje įkurtas dvasinės kultūros centras. Per tai buvo realizuota Šri Prakašo Dži pradinė vizija. Jis skleidė induizmo išmintį, mokė, kaip jo idealai ir praktikos gali sietis su kasdienio gyvenimo realybe šiuolaikiniame pasaulyje.
Nuo tada Šri Prakašo Dži darbas ir žinios sklinda vis plačiau. Rusijoje atsirado pirmieji jo mokiniai, siekiantys eiti Mokytojo rodomu dvasiniu keliu. Tokie dvasinės kultūros centrai atidaryti ir kitose šalyse: Ukrainoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kazachstane. Daug pastangų įdėta, siekiant plėtoti dvasinės kultūros centrą ir Indijoje.
Nepagražinant galima teigti, kad, jei žmogus ką nors gali padaryti Rusijoje, jam tai pavyks ir bet kur kitur pasaulyje. Patį faktą, kad Šri Prakaš Dži jau 26-erius metus tęsia savo veiklą šalyje, kurioje ilgą laiką religija ir dvasingumas buvo laikomi atgyvena, o materialistinė komunizmo ideologija buvo pripažinta aukščiausia valdžia, jau galima laikyti aukštu pasiekimu. Šiandien Rusijoje dominuoja stačiatikių bažnyčia, kuriai priklauso maždaug 75 % gyventojų. Toje šalyje yra ir kitų didžiųjų religijų, tokių kaip krikščionybė, islamas, judaizmas ir budizmas, tikinčiųjų. Induizmą išpažįsta tik 0,1 % Rusijos gyventojų, tačiau susidomėjimas Indijos kultūra ir religija stiprėja. Žmonės dovanoja Prakašui Dži savo meilę ir pagarbą, nes yra apdovanoti jo meile ir pagarba, nes supranta jo teikiamų žinių vertę. Tačiau visuomenėje yra ir tokių, kuriems labai nepatinka taip besiklostantys įvykiai. Jie priešiškai nusiteikę prieš Indijos kultūros ir bet kokių praktikų populiarėjimą bet kokiais būdais ar formomis.
Vienas tokių – A. L. Dworkin, buvęs Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkas. Viename iš savo tinklaraščių, pavadintame šventojo Irinėjaus vardu, jis užsiima niekšiškiausia įmanoma veikla. Iš pradžių įnirtingai teršęs induizmo vardą, viską ir visus, su šiuo vardu susijusius, pastaraisiais metais jis nusitaikė į Šri Prakaš Dži asmeniškai. Žemina ir šmeižia jį patį, vykdomą veiklą ir šeimą. Šmeižtas pasiekė tokį lygį, kad teko imtis juridinių priemonių. Dworkin‘as naudojo bet kokius metodus, kad tik pakenktų Šri Prakaš Dži veiklai, papirkinėjo įvairius TV kanalus, kad galėtų skleisti žeminančią informaciją per žiniasklaidos priemones, bandė pasamdyti „liudininkus“, neva nukentėjusius nuo Šri Prakašo Dži, kad šie prieš jį liudytų. To padaryti Dworkin’ui nepasisekė – juk daug lengviau tiesiog meluoti ir žeminti kitą sėdint prie kompiuterio klaviatūros nei atvirai stoti priešais teisėjus ir išsakyti nebūtus kaltinimus. Be šios veiklos, Dworkin‘as dar eina ir antisektantinės organizacijos prie Rusijos stačiatikių bažnyčios prezidento pareigas.
Painiavą padidina faktorius, kad tokios piktadarystės vykdomos su bažnyčios palaiminimu. Niekas neturi tiesos monopolio, niekas negali nurodyti, ką žmogus turėtų tikėti. Todėl būtina priimti kitas religijas, ypač daugiakultūrėje šalyje. Ir nors induistai Rusijoje yra mažuma, Šri Prakaš Dži laiko savo pareiga ginti ir saugoti jų garbę. Induizmas niekada nebuvo ta religija, kuri imtųsi karo ir prievarta skleistų ar gintų savo teises. Čia tikima ahimsos (nekenkimo) jėga ir istorija byloja stebuklus, ką tauta, remdamasi tokiu principu, gali pasiekti.
Šri Prakaš Dži dažnai sako: „Visas religijas vienija tas pats siekis – kiekvieno žmogaus dvasinis augimas, apvalant protą, sielą, kūną. Kiekvienos religijos ritualinė dalis yra svarbi, bet negalima apsiriboti tik ritualais. Daug svarbesnis yra dvasinis augimas. Negalime Dievo įkalinti rėmuose. Visų pirma reikia atsisakyti savo proto rėmų ir barjerų.“ Šri Prakaš Dži skleidžia žinią apie harmoningą ir darnų įvairių religijų egzistavimą kartu.
