Sokratas buvo labai dvasingas žmogus, bet jo žmonai labai nepatiko vyro charakteris ir gyvenimo būdas. Jam meldžiantis, mąstant ar užsiimant kuo kitu, ji nuo ryto iki vakaro vis burnodavo: „Tik tuo ir esi visą laiką užsiėmęs, kad užsimerki ir sėdi nieko neveikdamas, kažką bambėdamas…“
Sokratas viską kantriai išklausydavo. Savo riksmais ji stengdavosi sulaukti iš jo atsakomosios reakcijos, keldavo ištisus skandalus. Paskui kuriam laikui viskas nurimdavo, kol ji nesurasdavo kokios naujos dingsties, ir taip be galo, be krašto… Sokratas daugelį metų nieko neatsakydavo į tokius išpuolius, jo kantrybė buvo beribė. Vieną kartą moteris visiškai prarado savitvardą ir, išsirėkusi kaip įprastai, čiupo didelį cukrašvendrės stiebą ir puolė juo talžyti Sokratą. Bet šis ir toliau tylėjo nepratardamas nė žodžio.
Sokratas turėjo dvasinių žinių ir suprato tokios elgsenos priežastis: žmona norėjo priversti jį tapti tokiu, kokia buvo ji pati. Bet jis seniai buvo apsisprendęs išlaikyti pasiektą vidinę ramybę, nesirengė prarasti pusiausvyros dėl artimo žmogaus, kuris jo nesuprato.
Žmona su riksmais talžė jį cukrašvendre tol, kol nesutaršė viso stiebo į mažus gabalėlius. Sokratas išliko nepajudinamai ramus, o vėliau nusišypsojo ir tarė: „Kaip gerai! Dabar man nereikės jos smulkinti − iškart galėsiu valgyti mažais gabalėliais.“ Nuo šių žodžių moteris tiesiog apstulbo iš nuostabos ir tylėdama pasišalino.
Po kurio laiko ji sugrįžo, nusilenkė ir paprašė atleidimo už visus savo netinkamo elgesio metus. „Tik šiandien supratau, kas Jūs, – pasakė ji. – Paprastas žmogus negali ištverti viso to taip, kaip Jūs. Jis būtinai ims plūstis ir duos grąžos.“ Ir nuolankiai tęsė toliau: „Žinau, kad turite mokinių, ir pati noriu būti Jūsų mokinė.“
