Kad ir ką Dievas darytų – viskas tik į gera.
Kadaise gyveno karalius. Jis turėjo patarėją, kuris labai tikėjo Dievą. Kad ir kas atsitikdavo, patarėjas vis kartojo:
– Viskas, kas nutinka, tik į gera. Dievas viską gerai ir išmintingai sutvarko: kai ką nors gauname – gerai, kai ne – dar geriau.
Kai karaliui nepavykdavo koks sumanymas, patarėjas sakydavo:
– Tai vis į gera!
Tokiomis akimirkomis karaliui nelabai patikdavo tai girdėti:
– Negali būti, kad, užklupus nesėkmei ar kam nors bloga nutikus, viskas yra mūsų labui.
Kartą jiedu vaikščiojo po mišką ir kalbėdami nepastebėjo, kaip paklydo tankumyne. Ieškodamas kelio, karalius užmynė ant labai nuodingo augalo spyglio. Patarėjas nedelsdamas išsitraukė durklą ir akimirksniu nupjovė karaliaus kojos pirštą, kuriame buvo spyglys, sakydamas:
– Kaip gerai viską Dievas sutvarkė!
Karalius įtūžo:
– Tu nupjovei mano pirštą, kas čia gali būti gero?
Patarėjas atsakė:
– Jei aš nebūčiau nupjovęs jums piršto, nuodai pasklistų po kūną ir jūs numirtumėte.
Šie žodžiai karaliaus nenuramino, jis įtūžo ir išvijo patarėją, sakydamas, kad daugiau nenori jo nei matyti, nei girdėti.
Toliau keliaudamas vienas, karalius bandė rasti kelią iš tankumyno. Tačiau, jo nelaimei, tuomet tose vietovėse viena žiauri laukinių gentis ruošėsi šventei. Jiems trūko tik tinkamos aukos. Karalius buvo paimtas į nelaisvę ir nugabentas prie aukuro. Laukiniai ėmė ruoštis ritualui. Bet staiga, karaliaus nuostabai, nepatenkinti jį paleido, šaukdami, kad auka yra nevisavertė, nes jai trūksta vieno kojos piršto.
Išsigandęs, bet gyvas karalius nusigavo iki rūmų ir iš karto pasikvietė patarėją. Dosniai apipildamas jį dovanomis, karalius tarė:
– Tu išmintingai kalbėjai, bet paaiškink man, kas gero iš to, kad aš tave miške išvijau?
Patarėjas atsakė:
– Karaliau, labai gerai, kad jūs mane išvijote: jei aš būčiau likęs su jumis, laukiniai jus būtų paleidę, o mane pasilikę.
Nuo to laiko karalius taip pat pradėjo tikėti dieviškojo plano išmintimi.
