Gyveno berniukas vardu Panini. Visi jį laikė labai kvailu. Jis visiškai nenorėjo mokytis, o jei ir nueidavo į mokyklą, tai pamokose daugiausia miegodavo. Jis buvo ramaus būdo, niekam netrukdė, bet buvo per daug tingus ir mokytis jam visai nepatiko.
Tėvai ir giminaičiai labai jaudinosi: „Jei jis nesimokys, kaip tada dirbs, kaip šeimą išlaikys?“ Jo draugai, broliai ir seserys mokėsi gerai, o jis net girdėti apie mokslus nenorėjo. Namuose lygiai taip, kaip ir mokykloje, – jį laikė kvailu ir nieko niekada nepasieksiančiu.
Tėvai tikėjosi, kad paaugęs jis įgaus proto. Panini augo, bet ir toliau nejuto traukos mokslams ir visi aplinkui pyko ant jo bei stipriai barė. Tai berniuką liūdino, tačiau jis vis tiek nesimokė.
Tėvas jį barė nuolatos, tik vienintelė mama ir toliau jį mylėjo. Ji kantriai kentė ir tikėjosi, kad sūnus ateis į protą. Ir berniukui tai buvo labai svarbu. Bet vieną dieną ir ji nebegalėjo susivaldyti ir labai stipriai jį išbarė: „Tu turbūt niekada neateisi į protą!“
Tą dieną, pasiėmęs drabužius, Panini išėjo iš namų. Širdį slėgė sunkūs jausmai. „Šiandien net mama, kuri visuomet mane mylėjo, mane taip išbarė. Dabar aš visai niekam nebereikalingas!“– su kartėliu galvojo berniukas.
Panini ėjo keliu, ir viename pakelės kaime pamatė didelį šulinį, kurio kraštas buvo išklotas akmenimis. Kelios moterys sėmė iš jo vandenį. Kai tik jos pasisėmusios vandens pasitraukė, Panini priėjo prie šulinio ir staiga pamatė, kad keli akmenys turi gilias įrėžas, kai tuo tarpu kiti buvo lygūs.
„Iš kur šitie įrėžiai?“ – susimąstė Panini. – „Žmonės semia vandenį iš šito šulinio kiekvieną dieną ir taip virvė kiekvieną kartą trinasi į akmenis. Panašu, kad tai ji padarė šias gilias žymas. Bet nejaugi minkšta virvė gali perpjauti tokį kietą akmenį?! Vadinasi, net virvė, jei ji kiekvieną dieną zulina akmenį, gali jį įveikti!“
Ilgai Panini mąstė apie tai. Jis, nuo vaikystės nemokantis nei skaityti, nei rašyti susimąstė labai giliai: „Jei virvė taip gali perpjauti akmenį, vadinasi ir aš, jei būsiu atkaklus, nuolat dirbsiu, galėsiu save įveikti ir pasitaisyti“. Jis toliau mąstė: „Man reikalingas Mokytojas, man reikia praktikos, reikia stengtis – kiekvieną dieną, kiekvieną minutę nuolat dirbti ir viskas pasikeis!“
Mintis, kad jam reikalingas Mokytojas ir praktika nedavė jam ramybės. Ir jis iškeliavo ieškoti to, kas jam galės suteikti Žinių.
Kai žmogus ko nors gyvenime stipriai nori, kai ateina teisingos mintys, kai jis trokšta pažinimo, tada atsiranda ir Mokytojas. Ir Panini po kurio laiko sutiko savo Mokytoją, kuris suteikė jam įšventinimą ir mantrą. „Jei atkakliai praktikuosi, tai savo pasieksi“, – pasakė Mokytojas. Panini juo patikėjo ir ėmė stropiai atlikinėti praktiką.
Su stipriu, nuoširdžiu jausmu ir su geriausiomis mintimis apie savo ištą Dievą Šivą jis meldėsi ir nuolat kartojo mantrą, duotą Mokytojo. Mantra pažadina teigiamą energiją, kuri snaudžia giliai žmogaus viduje. Ir praėjus šiek tiek laiko nuo tos akimirkos, kai Panini pradėjo užsiimti praktika, jį aplankė Dievo Šivos tarnai, norėdami suteikti palaiminimą. Jie pasižymi labai stipria dvasine energija ir gali įvykdyti bet kokį žmogaus norą.
– Ko tu nori, Panini? – paklausė jie.
– Aš noriu matyti savo ištą, Dievą Šivą, aš jį labai myliu. Aš noriu, kad jis man suteiktų Žinių.
– Mes tau suteiksim Žinias, – buvo atsakyta.
– Ne, – tarė Panini,– Aš noriu matyti Šivą.
Laikoma, kad gauti Dievo Šivos palaiminimą labai sunku. Tačiau dėl Panini uolumo Dievas Šiva pasirodė jam ir suteikė gilias dvasines Žinias.
Kai berniukas pamatė savąjį ištą, jis įgijo išminties ir ėmė suprasti sanskritą. Vėliau Panini parašė keletą knygų apie sanskrito gramatiką, kurios iki šiol laikomos pačiomis geriausiomis.
Image by