Šioje Kali jugos epochoje (o būtent joje mes dabar gyvename) bhakti joga – tai trumpiausias ir pats paprasčiausias kelias į Dievą.
Jame nereikalingos kokios nors ypatingos taisyklės ar sąlygos, jame nėra sudėtingų praktikų, vadinasi – ir galimų klaidų dėl neteisingo jų vykdymo. O bhakti-jogos tikslas yra toks pats, kaip ir kitų jogos krypčių – pasiekti susijungimą su Dievu. Dievas yra Meilė. Padedamas nuoširdžios meilės, bhakti, žmogus veržiasi į Dievišką meilę.
Iš tikrųjų, kokiu keliu žmogus besiektų Dievo – karma, gjan (arba džnan), hatha – jam būtina meilė. Be meilės žmogus negali atlikti veiksmo – tai yra, karmos. Neturėdamas smalsaus proto, noro mokytis, pasiekti dvasines žinias, t.y. – nemylėdamas šio proceso, žmogus negalės eiti gjan (džnan) jogos keliu. Nesiekdamas kasdien atlikti asanų, negalėsi pasiekti tobulumo šiame kelyje. Meilė yra varančioji jėga visose jogos kryptyse, nes ji – gyvenimo jėga ir energija. O Dievas apdovanojo žmogų šia energija, kad galėtų Jį pažinti, kad galėtų su Juo susijungti.
Svarbiausia bhakti jogoje – meilė ir atsidavimas.
Bhakti jogoje visada egzistuoja tam tikras žmogaus pasirinktas vaizdinys. Tai gali būti mylimas Dievo pavidalas – Tas, kurį žmogus nuoširdžiai myli, į kurį veržiasi jo siela, širdis. Bhakti jogos pagrindas – tai susitelkimas į tą mylimą vaizdinį. Kai žmogus susitelkęs į tą, kurį myli, nuolatos jį prisimena ir galvoja apie jį, išlaikydamas jį savo sąmonėje, jis pats po truputį pradeda įgauti to vaizdinio savybes. Mąstydamas apie Dievą, apie Mokytoją, bhaktas palaipsniui įgauna jo savybes.
Himalajuose gyvena keistas vabzdys, vadinamas bhringi, savo išvaizda primenantis bitę. Bhringi gaudo kitų rūšių vabzdžius, slepia juos savo lizde, kur šie, veikiami bhringi skleidžiamo garso „bhrin, bhrin“, palaipsniui virsta bhringi. Trumpai tariant, šis vabzdys neveisia į save panašių įprastu būdu, o paverčia kitus vabzdžius tokiais pat, kaip jis, savo skleidžiamo garso vibracijų dėka. Šis pavyzdys iliustruoja, kokią didelę įtaką turi garsas ir žodis.
Lygiai taip ir žmogus – einant laikui jis tampa toks, kaip ir aplink jį esantys žmonės, tampa savo aplinkos atvaizdas. Todėl jei visada galvosime apie šviesius ir dvasingus dalykis, pradėsime įgauti tokias pat savybes.
Kai žmoguje nubunda tikra meilė ir atsidavimas Dievui, Mokytojui, jis įgauna dievišką jėgą. Jei jis kiekvieną dieną stengiasi dar labiau sustiprinti savo meilę, tai jis eina tuo pačiu keliu, į tą patį tikslą, į kurį eina jogas, kasdien atliekantis sudėtingiausias jogos praktikas. Tikslas – visada vienas, kad ir kokiu keliu į jį žmogus eitų – bhakti ar karma, radža ar aštangos jogos keliu. Ir tas tikslas – pasiekti Dievą, susijungti su Juo.
Pavyzdžiui, jei keletui žmonių reikia patekti į miesto centrą, tai nebūtina visiems ten važiuoti tuo pačiu keliu ar ta pačia transporto priemone. Kažkas ten nuvažiuos greituoju traukiniu, kažkas eis pėsčias, kažkas – automobiliu ar autobusu. Bet visi susitiks sutartoje vietoje, visai nebebus svarbu, kokiu keliu kas atvyko. Nebebus svarbu, kokiu transportu žmogus atvažiavo, svarbu, kad jis – ten. Taip pat nesvarbu, kokiu keliu žmogus eina į Dievą. Svarbus tik pats tikslas.
Šiuolaikiniame pasaulyje būtina eiti bhakti ir karma jogos keliu, derinant juos kartu, nes jie abu yra labai reikalingi. Žmogus taip turėtų gyventi, kad pats apsirūpintų sau pragyvenimą, būtų sėkmingas visose gyvenimo srityse ir šalia to – dvasiškai tobulėtų. Jei žmogus, atsiduodamas ir mylėdamas Dievą, Mokytoją, mes darbą, nustos aktyviai dalyvauti gyvenime – tai bus neteisinga.
Papasakosiu vieną istoriją.
ISTORIJA APIE KARMOS IR BHAKTI JOGĄ
Kartą gyveno sadhakas. Jis kasdien atlikdavo savo dvasinę praktiką. Kaimynystėje su juo gyveno mėsininkas, kuris pardavinėjo mėsą ir tuo užsidirbdavo pragyvenimui, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Sadhakui tekdavo stebėti mėsininko darbą ir vietoj minčių apie Dievą, jam vis kildavo mintys apie tai, kokiu blogu darbu užsiima mėsininkas. Sadhakas palaipsniui prisirišo prie šitų minčių. Atėjo metas, kai ir sadhakas, ir mėsininkas mirė. Kitame gyvenime sadhakas gimė mėsininko šeimoje ir nuo vaikystės pardavinėjo mėsą. Palaipsniui jis pradėjo prisiminti savo praėjusį gyvenimą, kai buvo sadhakas. Suprasdamas, kas įvyko, jis toliau tęsė savo darbą, bet niekada nepamiršo ir Dievo.
Tuo pačiu metu pas vieną dvasinį Mokytoją gyveno mokinys vardu Narotamas. Jis save laikė labai aukštu sadhaku, gavusiu visas dvasines žinias ir galvojo, kad jau yra aukštas jogas. Bet pasibaigus mokymosi laikotarpiui, Mokytojas jam tarė:
– Tau dar reikia gauti žinių. Keliauk pas moterį ir pas mėsininką, kurie gyvena netoli nuo čia.
Narotamą nustebino Mokytojo žodžiai:
– Ko gi aš, tiek pasiekęs sadhakas, galiu išmokti pas moterį ir pas mėsininką?
Iš tiesų tai Narotamas vis dar turėjo savy stiprią puikybę. Ir Mokytojas, tai žinodamas, nusiuntė savo mokinį pas mėsininką ir moterį, kad jis nugalėtų šią savo silpnybę.
Mokinys žino, kaip svarbu įvykdyti Mokytojo nurodymus, todėl leidosi į kelionę. Pradžioje jis nukeliavo į kaimelį, kuriame gyveno Mokytojo nurodyta moteris. Narotamas priėjo prie tos moters namo ir pasibeldė į duris. Ji, neišeidama iš vidaus, pasveikino atėjusįjį ir paprašė palaukti.
– Aš prižiūriu sergantį vyrą ir negaliu jo vieno palikti.
Narotamą tai užgavo:
– Kaip gi taip, atėjo toks didis sadhakas, o jo net nepasitiko taip, kaip priklauso.
Bet jis susitaikė su situacija ir nusprendė palaukti, nes Mokytojas buvo nurodęs gauti žinių iš šios moters. Praėjo valanda, kita, o moteris vis nesirodė. Pagaliau ji išėjo, atsiprašė ir paaiškino Narotamai, kad negalėjo palikti vieno savo ligoto vyro, kuris dabar yra visiškai bejėgis.
– Rūpintis savo vyru – tai mano pareiga. Jūs atėjote pas mane ir aš su didele pagarba Jus pasitinku, bet visų pirma turėjau atlikti savo pareigas vyrui, o paskui jau tarnauti Jums. Tai – mano dharma.
Narotamas buvo nustebintas:
– Kaip gi paprasta moteris gali turėti tokias gilias Žinias? Juk tam, kad pasiektum tokias Žinias, turi atlikti labai rimtas ilgalaikes dvasines praktikas.
O moteris tęsė:
– Svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime – atlikti savo pareigas su meile.
Narotamas ilgai kalbėjosi su moterim ir gavo prem ir bhakti jogos žinių. Jis suprato, kad moteris per atsidavusios tarnystės Dievui kelią pasiekė tikrąjį Žinojimą. Kiekviename yra Dievas, ir žmona, prižiūrėdama savo vyrą, visų pirma matė jame Dievą.
– Koks gi išmintingas mano Mokytojas, – pagalvojo Narotamas, – kaip gerai, kad jis mane nukreipė pas šią moterį.
Dabar žmonėms labai svarbu suprasti savo atsakomybę šeimai. Sutuoktiniams reikia siekti sukurti harmoningus tarpusavio santykius ir suprasti, kad santuokos saitai sukuriami visam gyvenimui. Žmonės turi jausti atsakomybę vienas kitam ir vaikams. Kol žmogus neišmoks mylėti, tol jis nepasiek ramybės ir harmonijos nei šeimoje, nei pasaulyje. Dabar žmonės daugiau dėmesio skiria išorei, fiziniam kūnui, bet tokia meilė greitai praeina. Kai žmogus išmoks mylėti sielą, tokia meilė bus begalinė, ji taps amžina. Moteris, apie kurią pasakojau, parodė tikros meilės savo vyrui pavyzdį. Net kai vyras rimtai pasiligojo ir nebegalėjo pasikelti iš patalo, ji ir toliau mylėjo jį taip pat ištikimai, kaip ir anksčiau, jaunystėje, ir toliau jam tarnavo.
Taigi, Narotamas, gavęs pamoką iš Mokytojo per moterį, mintimis Jam padėkojo ir iškeliavo toliau, pas mėsininką, kaip Mokytojas kad buvo nurodęs.
Kai jis surado mėsininką, šis buvo užsiėmęs savo darbu: pjaustė mėsą ir ją pardavinėjo. Pamatęs sadhaką, mėsininkas mandagiai atsiprašė ir pasakė Narotamui, kad yra užsiėmęs ir paprašė jo palaukti. Ir vėl Narotamai teko laukti keletą valandų. Ir vėl jam tai nelabai patiko. Bet štai pagaliau mėsininkas baigė savo darbą ir priėjęs prie Narotamo tarė:
– Jei mesiu šį darbą, tai visa mano šeima mirs iš bado. Atlieku šį darbą kaip karmos jogą ir esu priverstas juo užsiimti tik dėl prisirišimo prie minčių apie tokią veiklą buvusiame savo gyvenime. Tuomet buvau sadhakas ir gyvenau šalia mėsos pardavėjo, kurio darbą teko stebėti kiekvieną dieną. Man nepatiko tokia kaimynystė, smerkiau tuomet tą pardavėją už jo darbą ir taip prisirišau prie tų minčių, kad vėl teko gimti ir dabar jau pačiam užsiimti tokiu darbu. Tai man yra gera pamoka. Dabar jau išsilaisvinau nuo savo prisirišimo ir visą laiką galvoju apie Dievą ir nuolatos kartoju Jo vardą.
Tikroji Meilė gali būti nukreipta į Dievą bet kokiame pavidale, kokį tik žmogus myli ir kurį tiki – į Jėzų, Krišną arba Ramą. Dievas – vienas, bet jis pasireiškia skirtingai, skirtingais vaizdiniais ar pavidalais. Taigi žmonės atskyrė Dievo pavidalus vieną nuo kito ir net juos supriešino tarpusavy. Dievas tokių skirstymų nedaro – Jame visa yra vienovė. Visai nesvarbu, bet kokį mylimą Dievo pavidalą į Jį ateisite. Svarbu Jį pasiekti. Svarbu, kad žmogus pajaustų meilę Dievui, išmoktų Jį mylėti, o visos religijos ir pavidalai – tai tik skirtingi keliai į Jį.
