Seniai seniai gyveno karalius vardu Bhartari. Keturiasdešimt aštuonerius metus jis gyveno kaip pridera karaliui: mėgavosi prabanga, nestokojo pramogų ir niekada daug negalvojo apie tikrąją savo gyvenimo paskirtį.
Karalių supo daugybė moterų. Vieną jų – labai gražią merginą vardu Pingla – karalius mylėjo visa širdimi. Jai karalius rodė ypatingą dėmesį ir dovanojo brangiausias dovanas. Atsakydama Pingla tvirtino, kad negali gyventi be jo ir myli jį kaip Dievą.
Kartą į karaliaus rūmus atvyko juvelyras ir padovanojo karaliui didžiulį, itin vertingą deimantą.
– Valdove, – tarė juvelyras, – tai yra labai vertingas brangakmenis. Jis yra vertas tik Jūsų karūnos. Jo grožis dar labiau pabrėš Jūsų didybę.
Išvydęs akmenį, karalius iš karto pamanė: „Šis briliantas puikiai papuoš mano mylimąją.“ Tą pačią naktį karalius padovanojo jį Pinglai. Tačiau toji iš tikrųjų nemylėjo karaliaus, o buvo įsižiūrėjusi karališkąjį vadeliotoją ir jam pradžiuginti padovanojo tą deimantą. Tačiau vadeliotojas savo ruožtu turėjo ryšių su laisvo elgesio mergina ir padovanojo brangakmenį jai. O šioji tikrai mylėjo ir labai gerbė karalių. Pamačiusi prabangų deimantą, mergina pagalvojo: „Šis akmuo yra vertas tik karaliaus! Lai jis papuoš karūną.“ Su šia mintimi ji išvyko į rūmus.
Atvykusi ji įteikė deimantą karaliui, beveik pažodžiui atkartodama juvelyrą:
– Valdove, šis brangakmenis yra vertas tik Jūsų. Lai jis papuoš karūną ir dar labiau pabrėš Jūsų didybę.
Karalius, išvydęs deimantą, iš karto jį pažino: „Negali būti! Tai tas brangakmenis, kurį aš dovanojau Pinglai! Kaip jis atsidūrė pas šią merginą?!“ Minčių viesulas sukosi jo galvoje. Būdamas išmintingas žmogus, karalius greitai suprato, kad jo mylimoji, nenuoširdžiai liudydama meilę, jį apgavo. Jį užvaldė skausmas ir apmaudas, nes jis iš tiesų mylėjo Pinglą. Toks stiprus buvo išdavystės šokas, kad karalius pradėjo galvoti: „Net karalius negali nupirkti meilės pinigais ir dovanomis… O jeigu aš taip stipriai pamilčiau Dievą?“
Bhartari dažnai medžiodavo savo valdose. Po Pinglos išdavystės jam buvo sunku susidoroti su skausmu ir kartą, užvaldytas pykčio, jis šoko ant žirgo ir išjojo medžioklėn. Šįkart jis sumedžiojo liūtą. Bet nutiko kai kas neįprasto: virš kritusio liūto atsirado baltai auksinė šviesa, kurioje Bhartari išvydo žmogų.
– Ką tu padarei, Bhartari? – paklausė nepažįstamasis, kreipdamasis į karalių vardu.
– Kas tu toks, kad man užduotum tokius klausimus? – atsakė Bhartari. – Tai mano karalystė, ir joje galiu daryti ką panorėjęs.
– Tu gali padaryti viską, ką tik nori? – perklausė nepažįstamasis.
– Taip, aš viską galiu. Aš – karalius.
– Gerai. Jei esi toks galingas ir viską gali, atgaivinki liūtą.
„Ką jis čia šneka? – Bhartari galvoje vėl sukilo minčių sūkuriai. – Kaip aš galiu atgaivinti liūtą? Kas yra šis paslaptingas žmogus?
– O jūs ar galite atgaivinti liūtą? – karalius paklausė nepažįstamojo.
– Taip, aš galiu, – ramiai atsakė jis.
Tuomet, pakartojęs mantrą, apšlakstė liūtą vandeniu, ir šis atsigavo.
Bhartari buvo sukrėstas – jo sieloje sukilo jausmai ir akyse pasirodė ašaros.
– Kas Jūs? – paklausė jis. – Pasakykite man tiesą, kas Jūs? Ir kas aš!?
– Nagi, Bhartari, mano sūnau, kur tu sustojai, kodėl užstrigai savo kelyje? – švelniai paklausė nepažįstamasis.
Bhartari nieko negalėjo atsakyti, tik sriubčiojo kaip mažas vaikas. Didis karalius liejo ašaras dėl paprasto žmogaus, kuris nieko neturėjo. Balsas, vadinęs jį sūnumi, buvo Bhartari be galo pažįstamas, tarsi jis būtų jį girdėjęs visą savo gyvenimą. Ir tai buvo Mokytojo balsas.
Tuomet, panaudodamas dvasines žinias, Mokytojas parodė, kiek gyvenimų Bhartari buvo jo mokinys. Šiame gyvenime Mokytojas suteikė jam galimybę įgyti galios ir visus šio pasaulio turtus. O dabar jis vėl atsirado karaliaus gyvenime, kai atėjo laikas tęsti Žinojimo kelią.
– Nusiraminki, neverk, – Mokytojas ramino Bhartari. – Čionai niekas tavęs neapgavo. Šiame pasaulyje visko būna.
Ir Mokytojas tęsė:
– Mano šviesa visada buvo su tavimi, tačiau šis pasaulis taip tave įtraukė, kad tu nematei manęs. Dabar, giliai pasinėręs savyje, pradėjai galvoti apie Dievą ir ieškoti atsakymų, todėl vėl gali pamatyti šią Šviesą.
Legendos byloja, kad Bhartari perprato visų penkių elementų paslaptį ir įvaldė žinias, kurių siekė kelis gyvenimus. Jis tapo dideliu jogu ir jo egzistavimas aukštame, mums nematomame pasaulyje, tęsiasi iki šiol.
