bANDOME IR MOKOMĖS IR MATYSIME, KAIP MUMS VISKAS GAUSIS
dienius pasaulietinio gyvenimo darbus, su mintimis apie Dievą ir neprisirišant prie rezultato. Daugelis mano, kad pasiekti Dievą galima tik atsiskyrus nuo pasaulio, užsisklendus vienatvėje, pavyzdžiui, medituojant Himalajų oloje. Bet jei einate karmos jogos keliu, jums nėra būtina išeiti iš pasaulio ir užsiimti tik meditacija. Gyvendamas pasaulietinį gyvenimą ir vykdydamas visas savo pareigas, žmogus turi išmokti taip organizuoti savo dieną, kad joje būtų laiko reguliariai dvasinei praktikai – šį laiką jūs nuolatos galėsite skirti savo dvasiniam augimui.
Šiuolaikinis mokslas žino, kaip gimsta vaikas. Bet iš kur ateina siela ir kur ji išeina, kai fizinis kūnas miršta, mokslas paaiškinti negali. Kur dingsta ta Jėga, kuri suteikdavo žmogui gebėjimą šypsotis ir verkti, matyti ir klausyti?.. Tikriausiai, dauguma žmonių tiki, kad žmoguje glūdi ta Jėga, kurios dėka žmogus ir gyvena. Šiandieninis mokslas padarė daug atradimų, bet į šį klausimą atsakyti negali. Vis tik jau prieš tūkstančius metų jogai, užsiimantys dvasine praktika, gavo atsakymą į šį klausimą – į klausimą, kur išeina siela.
Galbūt ne visi žino, kad siela atgimsta iš naujo. Joga kalba apie begalinį kūnų keitimą, vadinamąją reinkarnaciją – pakartotinų sielos gimimų ciklą. Siela gimsta iš naujo, skatinama karmos – praeities minčių, žodžių bei poelgių, atliktų ankstesniuose gyvenimuose ir priklausomai nuo jų žemėje gauna atitinkamą fizinį kūną ir likimą. Ir šis gyvenimo ciklas – gimimas, mirtis, pakartotinis gimimas ir vėl mirtis – tęsiasi be galo tol, kol siela išsilaisvina nuo karmos poveikio.
Kol turite kūną, stenkitės pažinti save, t.y. – Jėgą, kuri slypi kiekviename mūsų. Jei žmogus ją pažins, jis pamatys, kad ta jėga taip pat yra viskame, kas tik jį supa. Pačiam žmogui labai sunku susigaudyti savyje, savo sieloje, ją pažinti, taigi – sunku atskleisti dvasines žinias, kurios glūdi kiekviename nuo pat gimimo. Tam reikalingas dvasinis Mokytojas – tas, kuris jau praėjo dvasinio tobulėjimo kelią ir susijungė su Dievu. Tikrasis dvasinis Mokytojas – Sadguru. Jis rodo žmogui kelią į Dievą ir padeda juo eiti. Sadguru malonė gali suteikti išsilaisvinimą, t.y. – susijungimą su Dievu. Kai žmogus ateina pas Sadguru, Jis padeda visame kame. Sadguru turi Žinių, yra atmos gjanis, brahm gjani jogas. Jis – antarjami – tas, kuris mato visas tris laiko būsenas: praeitį, dabartį ir ateitį. Žinodamas žmogaus karmą, Mokytojas apsaugo jį nuo klaidų ir parodo teisingą gyvenimo kelią.
Jis gali tai daryti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprastais patarimais ką ir kaip daryti, ką būtina peržiūrėti iš naujo savo gyvenime. Ši žinių perdavimo forma tik išoriškai atrodo labai paprasta, bet iš tikrųjų joje glūdi labai gili prasmė ir Mokytojo pasakyti dalykai pildosi. Žmogui dažnai nepakanka jėgų ir energijos kovoti su sunkumais ir problemomis, iškylančiomis gyvenimo kelyje. Mokytojas suteikia tam būtiną energiją bei jėgas ir tokiu būdu žmogaus gyvenime jau nebebūna neišsprendžiamų problemų ir situacijų be išeičių.
Papasakosiu vieną nutikimą, įvykusį senovės Indijoje.
Seniai seniai gyveno žmogus vardu Ratnakaras. Jis vertėsi plėšikavimu miško keliuose. Kartą mišku keliavo šventasis. Ratnakaras netikėtai užpuolė jį ir pareikalavo atiduoti jam viską, ką tik šis turėjo. Bet tas žmogus elgėsi visai ne taip, kaip kiti žmonės. Jis visai nesutriko ir ramiai atsakė, kad nieko neturi, išskyrus senus drabužius, dengiančius jo kūną ir viną (muzikinis instrumentas), kuria groja šlovindamas Dievą.
– Kodėl tu visa tai darai? – paklausė šventasis Ratnakaro.
– Man reikia maitinti savo šeimą: turiu žmoną ir vaikus.
– Bet tu gali juos maitinti, užsiimdamas ir kitais, garbingesniais darbais.
– Na jau, įprastiniais darbais užsiimdamas nieko neuždirbsi. O dabar – be didelių rūpesčių gaunu daug daugiau.
– Plėšikaudamas tu užsidirbi sau labai sunkią karmą. Pabandyk grįžęs namo paklausti, ar kas nors iš tavo šeimos narių pasiims tavo nuodėmes sau.
– Taigi tu pabėgsi, kol aš suvaikščiosiu!
– Ne, aš lauksiu tavęs čia.
Vis tik Ratnakaras pririšo šventąjį prie medžio, kad šis nepabėgtų, o pats išėjo į namus sužinoti, kas iš jo šeimos pasiims jo nuodėmes sau. Visi kaip vienas jam atsakė, kad jie nė nesiruošia to daryti, nes jiems visai tas pat, kaip šeimos galva uždirba pinigus pragyvenimui.
– Gali susirasti ir kitą darbą, kad neužsidirbinėtum nuodėmių, – atsakė jam namiškiai.
Ir staiga Ratnakaras suvokė, kad šis ramus žmogus – jo Mokytojas. Jis pasileido bėgte atgal pas šventąjį, puolė jam į kojas ir pradėjo prašyti priimti jį į mokinius. Jis prašė išmokyti, kaip toliau gyventi, kaip mesti šį nuodėmingą užsiėmimą. Tada šventasis pradėjo Ratnakarą mokyti kartoti Dievo vardą – Ram. Bet Ratnakaras buvo toks nuodėmingas, kad net jo liežuvis negalėjo paklusti ir tarti vardą Ram.
Šventasis pasinėrė į meditaciją tam, kad gautų atsakymą, kaip išmokyti Ratnakarą tarti Dievo Ram vardą. Jis davė Ratnakarui žodį „mra“, kas išvertus iš hindi kalbos reiškia „miręs“ – ir liepė šiam medituoti kartojant šitą žodį.
Ratnakaras sėdo ir pradėjo kartoti: „Mra, mra, mra, mra…“. Ir kuo toliau jis kartojo, tuo aiškiau iš jo lūpų skambėjo: „Ram, Ram, Ram…“
Ilgainiui, dėl to, kad kartojo Dievo vardą, jis pats tapo panašiu į Dievą Ramą. Ratnakaras tapo didžiu jogu, šventuoju ir gavo Valmikio vardą.
VALMIKIS yra „Ramajanos“ poemos – pirmosios knygos apie Dievo Ramo gyvenimą – autorius. Ši knyga buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų.
Kai žmogus tiki savo Mokytoju, klauso jo ir stengiasi daryti tai, ką šis sako, jo kelias į Dievą tampa lengvesnis ir trumpesnis. Jei toks žmogus, kaip Ratnakaras, tapo šventuoju Valmikiu, tai kiekvienas iš jūsų taip pat galite pasiekti panašių dvasinių aukštumų. Vienintelė sąlyga tam – puoselėti savo širdyje tikrą meilę ir atsidavimą Dievui ir savo Mokytojui.
