Vienoje karalystėje augo nuostabus mangų sodas. Keletas beždžionių įprato kiekvieną dieną iš jo vogti prinokusius ir sultingus mangų vaisius. Viskas būtų buvę labai gerai, jeigu ne sodo sargas, kuris kiekvieną kartą, sode pasirodančias beždžiones vaikydavo, skaudžiai mušdamas lazda. Beždžionėms tai nusibodo ir kartą jos surengė pasitarimą.
– Daugiau nebenorime, kad mus muštų lazda. Nuo šiol mangų nevogsime, o užsiauginsime pačios, – nusprendė jos. Kaip tarė, taip padarė: paėmę keletą mangų kauliukų, išrausė duobutes ir, paliejusios vandeniu, užpylė juos žemėmis.
Ko reikia, kad išaugtų didelis medis ir duotų vaisių? Ne tik vandens, žemės ir saulės. Visų pirma reikalinga – kantrybė. Kai žmogus pasodino mangų sodą, juo rūpinosi ir kantriai laukė, kol medžiai užaugs ir pradės duoti vaisių.
Bet beždžionių būdas visai kitoks. Beždžionės užkasė mangų kauliukus, tačiau kiekvieną rytą juos vėl atkasdavo, pažiūrėdavo ir nesuprasdavo, kodėl gi medis neauga. Kiekvieną dieną jos darė tą patį: atkasdavo ir vėl užkasdavo kauliukus. Po kelių dienų, vėl atkasusios žemę ir pamačiusios, kad niekas nevyksta, jos labai įtūžo. Iškasusios kauliukus sviedė tolyn, mat nusprendė, jog daug paprasčiau bus ir toliau mangus vogti. Medžių jos taip ir neužaugino.
Gamtoje viskam yra savas laikas: prieš pražystant gėlei, pirmiausiai turi pasirodyti pumpuras. Atėjus tinkamam metui pumpuras išsiskleis nuostabiu žiedu. Tačiau, jeigu pabandysime procesą pagreitinti ir pumpurą išskleisti jėga anksčiau laiko, tuo jam tik pakenksime. Ir tuomet nei pumpuro, nei gražaus žiedo nebeliks…
Lygiai taip viskas vyksta ir pagal dieviškuosius dėsnius. Kai viskas klostosi savaime, viskas būna gražu ir gera. Puoselėjant sodą, kad jame augtų gražios gėlės, krūmai, medžiai, nuolat jame dirbant, ravint, laistant, žiedai sode išsiskleidžia patys. Visi augalai auga natūraliai, patys, savu tempu, ir kiekvienas atskleidžia savo grožį reikiamu laiku.
Image by