– Kiekvienas žmogus ir kiekviena gyva būtybė turi sukaupęs karmą. Ar galima sakyti apie bet kurią vietą žemėje, kad ji taip pat turi savo karmą?
Šri Prakaš Dži Kazachstane, kalnuose prie Almatos
– Indijoje gyveno garsus šventasis, apie kurį žino visas pasaulis – tai Tulsidasas. Jis parašė poemą „Ramčaritmanas“. Einantiems bhakti jogos keliu tai labai gera knyga, kiekvienas jos puslapis labai gražiai parašytas. Ten yra tokia frazė: „Karma pradhan vishva kari rakha, Jo jas karahi so tas phal chakha“. Žodis „vishva“ naudojamas nusakyti visam pasauliui, taip pat ir Visatai. Tulsidasas apie Visatą sako taip: „Šioje Visatoje karma yra svarbiausias dalykas. Viskas juda pagal karmą. Kas kokią karmą kurs, tokių rezultatų ir sulauks.“
Visata taip pat turi savo karmą. Visos žvaigždės ir planetos turi savo karmą. Ir mūsų Žemė turi savo karmą. Kaip būna šeimoje? Yra tėvai, jie turi du, tris, keturis vaikus. Vaikai užauga ir kiekvienas turi savo karmą: vienas gyvena vienoje vietoje, kitas – kitoje, likusieji – dar kitoje. Ir Žemė, skirtingos jos dalys turi savo karmą. Pagal karmą šios dalys kartais susijungia, o kartais atsijungia ir nutraukia ryšius.
Karma lemia, kas ir kiek laiko vadovaus kuriai žemės daliai, kas bus jos svarbiausias vadovas. Anksčiau būdavo karaliai, dabar – premjerai, prezidentai. Jų karma taip pat vėliau veikia. Pirmiausia veikia Žemės karma, ji visiems vienoda. Tada – tos vietovės vadovo karma.
Šioje žemėje skirtingu laiku gimdavo skirtingi žmonės. Pagal jų karmą atsirasdavo tam tikros karalystės ar tam tikros planetos teritorijos, kuriose jie vadovaudavo. Pagal šio asmens karmą būdavo nulemta, kokią žemės dalį jis valdys. Kai tas asmuo išeina, gali kažkas kitas ateiti ir ta žemės dalis gali sumažėti, gali padidėti, gali likti tokia pati. Žemė irgi turi savo karmą.
– O kas sudato vietovės karmą?
– Vietovės karma – tai ten gyvenančių žmonių karma ir karmo to žmogaus, kuris tai žemės daliai vadovauja. Svarbiausia – kas yra šios žemės pagrindinis vadovas. Pavyzdžiui, nuo dabartinio šalies prezidento karmos daug kas toje šalyje priklauso. Tai vaidina labai svarbų vaidmenį.
– Sakykite, ar galima pakeisti vietovės karmą?
– Jeigu pagrindinis vietovės vadovas bus labai dvasingas, supras dvasines vertybes, iš savo vidinės motyvacijos darys daug gerų dalykų dėl savo tautos ir žmonės jį mylės, tikrai viskas keisis į gerąją pusę. Ir žmonės taip pat sieks dvasingumo. Kai užsiimame dvasine veikla, pamažu, bet nuolat vyksta progresas. Viskas priklauso nuo to, kokie santykiai susiklosto tarp vadovo ir jo tautos, ar žmonės jį myli, ar nusistovi harmonija ir kokios tuo metu vyrauja dvasinės aplinkybės.
– Įdomu, o kuris poveikis stipresnis: žmogaus karma vietovei ar vietovės karma ten gyvenančių žmonių likimams?
– Ten gyvenančių žmonių karma veikia stipriau. Visų pirma veiks žmonių karma. Bet abiem karmoms (žmonių ir vietovės) didesnį poveikį darys karma to žmogaus, kuris tuo metu ten vadovauja.
– Jei ieškodamas geresnio gyvenimo žmogus išvyksta į turtingesnes šalis, ar jo gyvenimas automatiškai taps geresnis?
– Tai juk irgi vyksta pagal karmą. Pavyzdžiui, koks nors žmogus gyvena čia, Almatoje, ir nusprendžia: „Vyksiu kažkur į kitą šalį“. Kas čia vyksta? Kiek pagal karmą yra nulemta šiam žmogui gyventi čia, tiek jis ir gyveno. Tuomet jį pašaukė kita vietovė, su kuria jis pagal karmą yra susijęs.
Noriu, kad suprastumėte vieną dalyką: jei pagal šio žmogaus karmą nulemta, kad jam palikus Almatą ir išvykus į kitą šalį viskas klostysis gerai, tai jam ir bus viskas gerai. Nubunda gera karma, siejanti jį su tuo kitu kraštu. Bet gali būti ir taip, kad gera karma jį siejo su šia žeme, o kokia nors blogoji karma jį šaukia kitur, kad pasireikštų blogomis pasekmėmis. Tuomet nuvykęs kitur jis sulauks blogų rezultatų. Taip irgi nutinka.
Kokia karma mus sieja su kuria nors vieta, jau nulemta. Pavyzdžiui, žmogus čia gyvena labai gerai ir vieną dieną jam pradeda kilti kitokių minčių. Praeities karma pradeda reikštis per mintis: „Man reikia vykti į kitą šalį“. Kodėl? Kadangi toje kitoje šalyje jis kažkada darė ką nors gero. Kai nuvyks ten, į tą šalį, jo gyvenime prasidės dar didesnis pakilimas. O kurio nors kito žmogaus geroji karma yra susijusi su ta vieta, kur jis gimė ir ilgai gyveno. Vėliau jo blogoji karma jį pašaukia, kad galėtų pasireikšti duodama atitinkamų rezultatų. Išvyks ir pagal blogąją karmą sulauks blogų pasekmių.
„Vietovės karma labai stipriai priklauso nuo tų žemių pagrindinio vadovo karmos”
Kartą per satsangą jums pasakojau, kad jei mažą veršiuką paleisite į karvių bandą, jis greitai susiras savo motiną ir tik jos pieną žįs. Jis nesimaitins kitų karvių pienu. Taip yra ir su karma. Bet kokios žmogaus praeities mintys, žodžiai ar veiksmai jį lydės ir duos rezultatų. Jei ši vieta karmai yra „nepatogi“, karma žmogų pašauks į kitą vietovę ir ten pasireikš.
Nebūtinai žmogui pakeitus vietovę visada bus tik gerai arba visada – tik blogai. Tai priklauso nuo karmos. Gali viskas būti labai gerai, o gali būti ir labai sunku. Kartais žmogui pakeitus vietovę prasideda dideli sunkumai, o kartais viskas klojasi labai gerai.
– O kodėl tiek daug žmonių, pasukę dvasinių ieškojimų keliu, išeidavo ir išeina į miškus, kalnus, apsigyvena upių pakrantėse? Kokiomis ypatingomis savybėmis pasižymi miškai, kalnai ir upės?
– Manau, kad čia tik vienas dalykas visada vaidino svarbų vaidmenį – proto ramybė. Miškas, kalnai, upės, gamta, kur viskas ramu, iš tikrųjų labai tinkama vieta sadhanai (dvasinei praktikai), meditacijai. Nes ten, kur vyrauja visiška tyla ir ramybė, norisi labiau užsiimti sadhana, džapu. Aukštose vietovėse, kalnuose, visada vyrauja geros, dvasingumui tinkamos energijos. Kodėl visi iš Indijos ar kitų šalių vyksta į Himalajus, kad ten užsiimtų dvasine praktika, meditacija? Todėl, kad ten yra kalnai, tyla, ramybė. Žmogus ten gali medituoti ir pasiekti gerą meditacinę būseną, gali pasiekti visišką proto ramybę.
Taip pat ir miške. Tačiau ten, kur miškas bus nešvarus, sadhana užsiimti bus sudėtingiau. Nes jei miškas švarus, geras, šalia teka upė, ten žmogus gali medituoti ir pasiekti gerą meditacinę būseną. Žvelgiant iš šios perspektyvos, žmonės išeina į miškus ar kalnus, kad būtų vieni. Kai asmuo nuolatos yra šalia daugybės kitų žmonių, tai kartais nutolsta nuo savojo aš, glūdinčio viduje. O kai kurį laiką pabūna su savimi, labiau susitelkia į savo vidų. Kai mato dangų, kalnus, gražią gamtą, tuo metu patiria labai gerą dvasinę būseną.
Siekiant dvasingumo, labai gerai pabūti vienam ir gamtoje, ramioje vietoje. Todėl visi žmonės renkasi tokias vietas savo sadhanai.
Dabar žemėje yra daug vietų, kur Tretos ar Dvaparos jugos metu niekas negyveno. Iš vietovių, kuriose tuo metu gyveno daug žmonių, rišiai atvykdavo ir apsigyvendavo tokiose tuščiose vietose. Ir ten užsiimdavo sadhana. Ir vėliau ten atsirasdavo jų šeimos, vaikai, anūkai… Taip susiformuodavo visa tauta. Senovėje ten būdavo tik vieta, skirta sadhanai, buvo tarsi ašramas, kur žmogus atlikdavo sadhaną. O vėliau ten pradėjo gyventi jo šeima, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai. Ir nuo tada vietovės apgyvendinimas keitėsi.
Sadhanai tinkamesnės ramios vietos. Jai visada labai tinka vieta, kur gamta, kalnai ar miškas.
– Guru Dži, o ką galite pasakyti apie Kazachstaną? Šiose žemėse buvo ir labai didelių pasiekimų, ir didelių išbandymų. Kokia yra šios šalies karma?
– Manau, kad šios šalies, Kazachstano, karma yra labai gera. Dvasinga. Jau sakiau anksčiau, kad čia gyveno rišiai, maharišiai, labai šventi žmonės. Vėliau jų vaikai pradėjo gyventi. Seniau čia buvo labai tylios, ramios vietos. Jie čia atkeliaudavo ir užsiimdavo sadhana, čia buvo jų sadhanos vieta. Ta teritorija su jų vaikais plėtėsi. Todėl šios vietovės ateities dvasinė karma yra labai gera. Ir, žinoma, kai gera dvasinė karma, tai gera bus ir materialinė karma.
Radhe Radhe!
Kazachstanas, 2015 m.
„Kai gera dvasinė karma, bus gera ir materialinė”
