„Jei moteris nori šeimos, ji turi būti kantri”
Interviu publikuotas svetainėje lila.lt 2019 m. vasario mėn.
Kas yra Guru? Guru yra tas, kuris turi dvasinės išminties ir patiria Dievo buvimą. Jei moteris svajoja apie tokį vyrą, tai nėra bloga svajonė. Ji gali rasti gerą, dvasingą žmogų ir iš jo sukurti Guru. Moters meilė yra didžiulė galia. Ji gali jam atiduoti savo meilę. Tada jis taps Guru jai arba netgi daugybei žmonių.
Smilkalais dvelkiančiame kambaryje tenka lukterėti. Atsisėdusi ant grindų, klausausi tyliai skambančių mantrų įrašų. Stebiu kitus žmones. Jie visi laukia susitikimo su iš Maskvos atvykusiu indu Šri Prakaš Dži. Mokytojas į Lietuvą atvyksta beveik kasmet ir susitinka su visais norinčiaisiais – be jokio atlygio. Kalbėtis galima apie viską – darbą, šeimą, dvasinį gyvenimą. Matau, kad iš Mokytojo kambario visi išeina nešdamiesi pora vaisių ir šypsodamiesi. Man aktualiausia atrodo kalbėtis apie meilę. Juk Šri Prakaš Dži turi žmoną ir yra trijų vaikų tėvas – kas gali turėti geresnių įžvalgų apie vyrų ir moterų santykius, jei ne jis? Asmeninis pokalbis įkvepia. Supratusi, kad Mokytojo mintys svarbios ne tik man vienai, papasakoju apie moterų žurnalą Lila.lt ir paprašau jo interviu.
– Kodėl dvasiniuose susitikimuose daugiausiai matome moteris? Ar vyrams dvasiniai dalykai ne tokie įdomūs?
– Netiesa, kad vyrai mažiau dvasingi. Labai daug vyrų ir moterų eina dvasiniu keliu. Bėda ta, kad vyrų gerokai mažiau. Pastebiu tai ir Rusijoje, ir keliaudamas po Europą. Dauguma atėjusiųjų į mano satsangus būna moterys. Vyrų – vos ketvirtadalis, o maždaug pusė jų būna vedę. Todėl jaunai moteriai labai sunku atrasti kartu dvasiniu keliu einantį partnerį.
Tai, kad dvasiniais dalykais besidominčių vyrų yra mažiau, tikrai yra problema. Tačiau manau, jog moteris, kuri tikrai nuoširdžiai nori sukurti šeimą, gali sulaukti Dievo pagalbos. Jei ji nuoširdžiai melsis ir užsiims dvasine praktika, ras gerą vyrą. Aš dėl to neturiu jokių abejonių.
– Aš meldžiuosi ir atlieku dvasines praktikas, tačiau vis dar esu viena… Ar taip gali būti todėl, kad mano protas svyruoja? Vieną akimirką noriu gyventi ašrame ir atsidėti dvasiniam tobulėjimui, o kiek vėliau vėl svajoju apie šeimą.
– Turi viską nuodugniai apgalvoti ir tik tada priimti sprendimą, kuris kelias tau iš tiesų tinkamas – šeimos ar vienuolės. Skirk tam tiek laiko, kiek reikės, nes atsakymas gali greitai neateiti. O kai jau nuspręsi, tada geriau to sprendimo nekeisk. Kai protas svyruoja šen ir ten, dvasinis tobulėjimas neįmanomas.
Žmonės visada nori gyventi patogiai. Kai kuriems atrodo, kad patogu gyventi šventykloje: „Nereikės sunkiai dirbti, galėsiu visą laiką skaityti dvasines knygas, giedoti ir medituoti“. Tačiau jei jie nusprendžia pagyventi ašrame, greitai pastebi, jog taip nėra: „O, čia gyventi nelengva… Turiu keltis ketvirtą ar net trečią ryto…“ Todėl jie vėl užsisvajoja apie laimingą pasaulietinį gyvenimą.
Netgi kai kurie vienuoliai po kiek metų pratybas ima mąstyti: „O gal geriau būtų sukurti šeimą?“ Mintys blaško juos atliekant dvasinę praktiką ir taip trukdo pratybas. Ne visi, bet daugelis jų nusprendžia grįžti į pasaulietišką gyvenimą.
– Esate ne tik dvasinis mokytojas, bet ir trijų vaikų tėvas. Gal galite pasidalinti savo istorija?
– Devyniasdešimtaisiais aš iš Indijos atvykau į Maskvą studijuoti medicinos. Mano tėvas žinojo, kad man rūpi joga ir dvasiniai dalykai, tačiau ragino turėti ir praktišką profesiją. Sakydavo: „Užsiimk joga, bet pirmiau baik studijas“. Paklausiau jo ir išvykau baigti mokslų. Juk medicina ir joga yra labai susiję dalykai.
Maskvoje sutikau ir savo būsimą žmoną – ji taip pat atvyko iš Indijos. Mes kartu studijavome. Dar studijuodamas jau vedžiau paskaitas apie dvasinius dalykus. Daugelis studentų ateidavo į mano kambarį. Vieni eidavo į kiną, o kiti – pas mane pasiklausyti apie Dievą, karmą, jogą… Vieną vakarą į tokią paskaitą atėjo ir mano būsima žmona su draugėmis… Pamilome vienas kitą, susituokėme ir dabar turime jau tris vaikus – visi gimę Maskvoje.
– Daugelis indų mano, kad, gyvenant kaip atsiskyrėliui, lengviau tobulėti dvasiškai negu gyvenant šeimoje. Neturėjote tokio įsitikinimo?
– Ne. Taip mano tik neįsigilinę į dvasinę tradiciją žmonės. Turbūt girdėjote apie Krišną, vieną iš mūsų garbinamų Dievo įsikūnijimų? Jis gyveno kaip pasaulietis ir turėjo daug žmonų. Viešpats Rama turėjo žmoną Sitą – veikiausiai ir šį vardą girdėjote? Vedęs buvo ir Vašištha, Ramos guru. Taigi atsiskyrėlio gyvenimas yra ne dvasingesnis negu šeimos žmogaus.
Mūsų religijoje nuolat pabrėžiama, kad pasaulietišką gyvenimą gyvenantis šeimos žmogus taip pat turi atlikti dvasinę praktiką. Mano manymu, daug mažiau žmonių gali būti tikri vienuoliai. Sutinku daug žmonių, kurie renkasi likti vieni ne todėl, kad jie yra dideli sanjasiai (vienuoliškai gyvenantys) ar brahmačiariai (skaistūs, šeimos nesukūrę žmonės). Jie tiesiog bijo prisiimti atsakomybę už šeimos gyvenimą.
Sukurti šeimą, dalintis dvasinėmis žiniomis su savo vaikais nėra lengva. Tai yra tikros dvasinės pratybos. Todėl daugelis žmonių ir mano, kad gyventi vieniems yra lengviau. Tačiau tiesa ta, kad ir vienam nėra lengva.
– Kokias savybes patartumėte ugdytis moteriai, kuri nori sukurti šeimą?
– Jei ji nori šeimos, tada turi būti kantri. Kiekvienam žmogui ugdytis kantrybę yra geros pratybos. Tačiau moterims tai ypač svarbu. Jei moteris yra kantri, ji gali atidžiai išklausyti vyrą ir vaikus. Jei ji kantri, ji gali tinkamai atlikti namų ruošos darbus. O jei lieka šiek tiek laiko, rytais ir vakarais gali atlikti dvasinę praktiką. Tam nereikia skirti labai daug laiko – užtenka keturiasdešimt penkių minučių ryte ir vakare.
Mano tėvai – puikus pavyzdys, kaip gali gyventi vyras ir žmona. Niekada nemačiau, kad jie ginčytųsi. Atsibudusi ryte, mano mama melsdavosi, medituodavo ir kartodavo mantrą. Iš jos ir gavau pirmąjį mokymą. Dvasinių žinių sėmiausi iš savo senelio ir močiutės, o įšventinimą gavau iš mūsų šeimos Guru, Himalajų jogo.
– Kaip su vedybų ritualu? Ar jis reikalingas?
– Taip. Mūsų tradicijoje ritualas labai svarbus. Mes giedame Vedų mantras ir atliekame ugnies ceremoniją – jagją. Krikščionybėje jūs tuokiatės bažnyčioje prieš altorių. Sanatanos dharmoje vestuvės vyksta priešais ugnį. Nuotaka ir jaunikis kartu apeina ugnį ratu septynis kartus ir pažada vienas kitam septynis gyvenimus likti drauge. Tai reiškia, jei jie vėl atgims, jie vėl susitiks.
– Šiais laikais nutinka, kad vyras turi vieną Guru, o žmona – kitą. Kaip patartumėte jiems gyventi darnoje?
– Darniai gyventi įmanoma, tačiau tai sunku. Nutinka, kad vyras ir moteris randa savo dvasinius mokytojus dar prieš vedybas. Jie kuria šeimą jau turėdami skirtingas dvasines praktikas, paskirtas jiems mokytojų. Tada galima tiesiog atlikti pratybas kartu. Tačiau jei vyras ir žmona abu ieško Guru, geriau pasirinkti vieną abiems. Jie netgi gali iš to Guru gauti vieną mantrą ir ją kartoti drauge. Galima kartoti mantrą ir atskirai – nėra tokios griežtos taisyklės, kad vedus medituoti būtina tik kartu. Bet tada jie negaiš laiko kalboms, kuri praktika yra geresnė. Juk kartais nutinka, kad žmonės ima įrodinėti: „Mano Guru davė geresnę praktiką“. Jei taip vyras ir žmona kalba girdint vaikams, tai yra labai prastas pavyzdys.
– Jei moteris turi Guru, ar ji turėtų būti labiau atsidavusi Guru, ar savo vyrui?
– Pasaulietiniame gyvenime pirmoje vietoje yra vyras, o Guru – antroje vietoje. O vienuoliškame gyvenime Guru yra pirmoje vietoje.
– Indijoje moterys įprastai ne dirba, o rūpinasi namais. Mūsų šalyje moterys dažniausiai pagimdo vaiką ir po metų kitų jau skuba į darbus.
– Dabar jau dirba ir Indijos moterys – laikai keičiasi. Manau, kad pagrindinė priežastis čia yra materialaus gyvenimo poreikiai. Žmonės nori turėti daugiau pinigų.
Mano nuomone, jei šeimoje nėra materialinių problemų, moterys galėtų likti namuose. Jei moteris rūpinasi šeima, visiems nuo to yra geriau. Tada žmona visada gali morališkai paremti savo vyrą.
– Kaip žmona gali paremti savo vyrą? Ar ji turėtų melstis už jo sėkmę?
– Gerai, jei ji meldžiasi. Tačiau svarbiausia yra tikra meilė. Jei ji myli, vyras jausis turintis daugiau galios, o tada galės ir savo veikloje pasiekti geresnių rezultatų. Dažnai vyrai susiduria su problemomis ir pasijunta silpni. Tada jiems labai reikia žmonų palaikymo. O tikras palaikymas atsiranda tik iš tikros meilės.
– Vakaruose moterys dažnai tikisi, kad vyrai jas išklausys. Kiek suprantu, Rytuose moterys raginamos tiesiog tyliai klausyti vyro ir per daug neatvirauti. Kas geriau – ar atvirai reikšti mintis kalbant su vyru, ar likti tyloje?
– Apie kokią tylą kalbate? Tyla juk nėra tik tylus sėdėjimas. Tyla reiškia, kad ji gali nedalyvauti vyro darbuose tiesiogiai, tačiau visada jį palaiko. Ji nekritikuoja, sakydama, kad vyras tai tą, tai aną daro blogai. Atvirkščiai, ji sako: „Viskas gerai, tau puikiai sekasi“.
– Bet jei vyras iš tiesų elgiasi neteisingai, ką ji turi daryti?
– Sanatanos dharmos tradicijoje moteris turi teisę pasakyti vyrui, kad jis turėtų elgtis kitaip. Kartais nutinka, kad toks jos pasakymas vyrą paveikia ir jis tikrai pakeičia savo elgseną.
Štai mano žmona yra labai gera klausytoja. Kai kalbu, ji visada atidžiai klauso. Tačiau ji išreiškia ir savo nuomonę. Kartais aš jos paklausau, o kartais pasakau, kad, mano požiūriu, ji nėra teisi.
– Jūsų karma labai gera. Daugelis žmonių neturi tokios geros karmos. Nuo pat vaikystės jie matė konfliktus, o gal net muštynes tėvų namuose… Kaip jie gali pakeisti savo gyvenimą?
– Apie moterų mušimą pirmąsyk išgirdau Rusijoje ir man tuo buvo sunku patikėti. Nors dabar kas savaitę išgirstu po istoriją apie tai, kaip moterį muša vyras, iki šiol to dar negaliu suvokti.
Jei nori geros karmos, reikia ištyrinti protą. Gera karma neatsiranda automatiškai – ją sukuria pozityvus mąstymas ir geri veiksmai. Tada kitame gyvenime atgimsi geroje šeimoje, kur visi myli vienas kitą.
Dievas visada duoda tau ką nors gero ir turi tai gerbti ir vertinti. Jeigu nevertinsi Dievo suteiktų dovanų, kurias dabar esi gavęs, jos bus paimtos ir daugybę gyvenimų vėl neturėsi.
Žmonės turi daug puikybės. Apie save galvoja: „Aš esu toks gražus, talentingas!…“ Tačiau daug geriau mąstyti, kad toks esi iš Dievo malonės, kad tai gavai, nes tave laimino tėvai, seneliai, Guru. Taigi, jei turi ką nors gero, visada dėkok Dievui.
Kalbino ir užrašė Ginta Gaivenytė
Image by 